Užburtas miškas
Senovinės žemės širdyje, toli už triukšmingų miestų ir greitkelių nepasiekiamoje vietoje, plyti užburtas miškas. Medžiai čia senesni už pačią atmintį, jų gumbuoti kamienai ir vingiuotos šakos liudija apie nesuskaičiuojamą nesuskaičiuojamą metų laikų kaitą. Saulės šviesa prasiskverbia pro tankią medžių lają, ant miško paklotės mesdama šviesos ir šešėlių kaleidoskopą.
Vaikštant po šį nesenstantį mišką, galima beveik girdėti praeities šnabždesius. Lapai šnarina pamirštų laikų istorijas, o vėjas neša vos juntamą juoko ir dainų aidą. Tai vieta, kur riba tarp realybės ir vaizduotės išnyksta, kur kasdienybė išnyksta ir karaliauja gamtos magija.
Ore tvyro saldus žydinčių gėlių kvapas ir žemiškas drėgnos dirvos aromatas. Paparčiai ir samanos dengia žemę, sukurdamos vešlų, žalią gobeleną, kuris apgaubia kiekvieną žingsnį. Čia ir ten laukinių gėlių lopinėliai pražysta ryškia spalva, jų gležni žiedlapiai žiba išsklaidytoje šviesoje.
Miško širdyje yra proskyna, kur krištolo skaidrumo upelis vingiuoja per krūmynus. Vanduo žėri nežemiška šviesa, tarsi būtų persmelktas pačios miško magijos esmės. Maži padarai, tiek tikri, tiek mitiniai, ateina atsigerti iš jo tyro vandens, jų buvimas primena senovės miško paslaptis.
Leidžiantis sutemoms, miškas keičiasi. Šešėliai gilėja, oras vėsta. Jonvabaliai pradeda savo naktinį šokį, jų mažytės švieselės mirga lyg į žemę nukritusios žvaigždės. Miškas dūzgia nuo naktinės svirplių čiulbėjimo ir tolimo pelėdos ūbavimo simfonijos. Tai tylaus apmąstymo metas, kai siela pajunta ryšį su kažkuo didesniu, kažkuo amžinu.
Užburtas miškas yra šventovė, vieta, kur galima pabėgti nuo šiuolaikinio pasaulio chaoso ir vėl susijungti su pirmapradžiu gamtos grožiu. Tai priminimas, kad magija vis dar egzistuoja, ne didinguose gestuose ar įmantriuose burtuose, o paprastame, giliame gamtos pasaulio stebukle. Čia, tarp senovinių medžių ir šnabždančių lapų, galima rasti ramybę, įkvėpimą ir priklausymo jausmą, peržengiantį laiko ribas.
